Kai robotas dulkių siurblys staiga nustoja veikti po to, kai netyčia įvažiavo į balą kambaryje ar buvo palaikytas per arti vonios, dauguma savininkų iš karto pagalvoja apie naują pirkinį. Bet tiesa yra kur kas įdomesnė – drėgmės pažeisti elektroniniai prietaisai, įskaitant ir buitinius robotus, gana dažnai turi šansą būti prikelti antram gyvenimui. Klausimas tik toks: ar verta bandyti patiems, ar geriau iškart nešti pas specialistą, ir kada apskritai jau per vėlu.
Kaip drėgmė iš tikrųjų žaloja elektroniką
Pirmiausia verta suprasti, kas vyksta viduje, kai vanduo ar drėgmė patenka į roboto korpusą. Pati vandens buvimas nėra didžiausia problema – distiliuotas vanduo, tarkim, elektros nelaidina. Tikroji bėda prasideda tada, kai skystyje yra ištirpusių druskų, dulkių ar kitų priemaišų – tada susidaro laidus tirpalas, kuris trumpina grandines ten, kur jos neturėtų liestis.
Antra problema – korozija. Ji neatsiranda akimirksniu, dažnai praeina kelios dienos ar net savaitės, kol kontaktai pradeda oksiduotis, o plokštėje atsiranda žalsvi ar baltoki apnašai. Būtent todėl robotas gali dar kurį laiką veikti normaliai po incidento, o tada staiga „numirti“ be jokios akivaizdžios priežasties.
Trečias veiksnys – trumpasis jungimas maitinimo tiekimo metu. Jei robotas buvo įjungtas arba kraunamas tuo metu, kai į jį pateko drėgmė, žala paprastai būna kur kas rimtesnė, nei jei prietaisas buvo išjungtas. Elektros srovė, tekanti per nenumatytas jungtis, gali sudeginti mikroschemas akimirksniu.
Pirmieji žingsniai: ką daryti per pirmą valandą
Jei pastebėjote, kad robotas sudrėko ar pateko į vandenį, laikas tikrai yra jūsų priešas, bet ne taip, kaip filmuose. Svarbiausia – neskubėti jo iš karto įjungti, norint patikrinti, ar veikia. Tai pati dažniausia klaida, kuri paverčia išgydomą gedimą negrįžtama žala.
Ką daryti iš tikrųjų:
- Nedelsiant išjunkite prietaisą ir atjunkite nuo įkrovimo stotelės ar maitinimo šaltinio.
- Jei įmanoma, išimkite bateriją – tai sumažina trumpojo jungimo riziką.
- Nušluostykite matomą drėgmę minkšta, sausa šluoste, neįkišdami audinio giliai į korpuso plyšius.
- Padėkite robotą sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, geriausia – šalia (bet ne ant) šilumos šaltinio, pavyzdžiui, radiatoriaus.
- Neįjunkite jo bent 24-48 valandas, o geriausiai – ilgiau, jei pateko daugiau skysčio.
Populiarus mitas apie ryžius – ar jie tikrai padeda? Tiesą sakant, ryžiai sugeria drėgmę labai lėtai ir nelabai efektyviai, palyginti su tikru silikagelio pakeliu ar sausikliu. Jei turite senų sausiklių pakelių iš batų dėžučių ar naujų daiktų pakuočių, jie čia pravers daug labiau nei virtuvės spinta.
Vidinė apžiūra – kada verta atidaryti korpusą pačiam
Jei robotas vis dar garantijoje, atidarius korpusą, garantija greičiausiai bus prarasta – tai svarbu atsiminti prieš imant atsuktuvą į rankas. Bet jei garantija jau seniai baigėsi arba akivaizdu, kad gamintojas atsisakys taisyti dėl vandens žalos (o taip būna beveik visada, nes drėgmės pažeidimai retai patenka po garantija), verta pabandyti patiems.
Atidarius korpusą, žiūrėkite šių dalykų:
- Baterijos būklė – jei ji išsipūtusi, ją reikia keisti nedelsiant, nesvarbu, ar tai susiję su drėgme, ar ne.
- Korozijos požymiai ant plokštės – žalsvos, baltos ar rusvos dėmės ties kontaktais.
- Drėgmės likučiai giliau esančiose vietose, ypač po jutikliais ir variklio srityje.
- Pažeisti laidai ar jungtys, kurios galėjo trumpai sujungti dėl skysčio.
Korozijai valyti dažniausiai naudojamas izopropilo alkoholis (bent 90% koncentracijos), kuris greitai išgaruoja ir nepalieka likučių. Švelniu šepetėliu (puikiai tinka senas dantų šepetėlis) galima atsargiai nuvalyti apnašas nuo kontaktų. Svarbu – niekada nenaudokite vandens, net jei atrodo, kad likučiai kietai prilipę.
Kada robotą jau galima laikyti prarastu
Nors norisi tikėti, kad viską galima sutaisyti, realybė kartais žiauresnė. Yra keletas požymių, kurie rodo, kad remontas ekonomiškai ar techniškai nebeprasmingas.
Jei robotas buvo panardintas visiškai, o ne tiesiog aptaškytas, ir tai truko ilgiau nei kelias sekundes, šansai atkurti jį iki pilnai veikiančios būklės krenta drastiškai. Panašiai ir tuo atveju, kai skystis buvo ne švarus vanduo, o, tarkime, saldus gėrimas, alus ar valymo priemonė – cukrus ir chemikalai palieka lipnius, sunkiai pašalinamus likučius, kurie ilgainiui vėl sukels problemų, net jei prietaisas laikinai užsivedė.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į kainą. Jei profesionalaus remonto sąmata siekia daugiau nei 50-60% naujo modelio kainos, dažniausiai racionaliau investuoti į naują prietaisą. Ypač tai aktualu senesniems robotams, kurių atsarginės dalys jau sunkiai randamos arba gamintojas nebeteikia palaikymo.
Kada verta kreiptis į specialistą, o ne bandyti patiems
Savarankiškas remontas turi savo ribas. Jei po nuoseklaus džiovinimo robotas vis tiek neįsijungia arba veikia keistai – tarkim, klaidingai matuoja atstumus, netiksliai juda ar rodo klaidų kodus, kurių anksčiau nebuvo – tikėtina, kad pažeista pagrindinė plokštė giliau, nei įmanoma pastebėti plika akimi.
Specializuoti taisymo centrai turi įrangą, kuri leidžia patikrinti plokštę mikroskopiniu lygmeniu, aptikti mikroįtrūkimus laiduose ir atlikti ultragarsinį valymą – tai procesas, kurio namuose atkartoti tikrai nepavyks. Ultragarsinis valymas ypač efektyvus, kai korozija jau pažengusi, nes garso bangos pasiekia net mažiausius plyšelius tarp komponentų.
Verta žinoti, kad kai kurie gamintojai (ypač populiaresnių robotų dulkių siurblių prekės ženklai) turi autorizuotus serviso centrus, kurie, net ir nesant garantijai, gali pasiūlyti remontą už protingą kainą, nes turi originalias atsargines dalis. Tai dažnai patikimiau nei bandyti taisyti pas atsitiktinį elektronikos taisytoją, kuris niekada nedirbo su konkrečiu modeliu.
Prevencija: kaip apsaugoti robotą ateityje
Geriausias remontas – tas, kurio niekada neprireikia. Jei robotas dulkių siurblys ar šluostyklė reguliariai susiduria su drėgnomis zonomis namuose, verta apgalvoti kelis paprastus dalykus.
Pirma, naudokite virtualias sienas ar magnetinę juostelę, kad apribotumėte roboto patekimą į vonios kambarį ar virtuvę, kai ten yra vandens ant grindų. Dauguma modernių modelių tai palaiko per programėlę, kur galima nubrėžti draudžiamas zonas.
Antra, jei turite naminių gyvūnėlių, kurie mėgsta apversti vandens dubenėlius, apsvarstykite galimybę pastatyti juos ant pakylos ar padėklo, kuris sulaikytų išsiliejusį vandenį nuo pasklidimo per visą grindų plotą.
Trečia, reguliariai tikrinkite roboto apatinę dalį ir šepečius – ten susikaupusi drėgmė iš šlapių grindų valymo gali palaipsniui prasiskverbti į vidų per laikui bėgant susidėvėjusius sandariklius. Senesni robotai, kurių guminiai sandarikliai jau sudžiūvę ar įtrūkę, tampa daug pažeidžiamesni net nedidelei drėgmei.
Vietoj galutinio verdikto: kada rizika verta, o kada – ne
Tiesa apie drėgmės pažeistus robotus yra tokia – niekas negali garantuoti šimtaprocentinio rezultato, nesvarbu, ar bandote patys, ar nešate pas profesionalus. Bet dauguma atvejų, kai drėgmė buvo pastebėta greitai ir prietaisas iš karto išjungtas, baigiasi laimingai po kelių dienų kantraus džiovinimo ir kruopštaus valymo.
Jei turite nors minimalių įgūdžių su atsuktuvu ir nebijote atidaryti korpuso, verta bent jau pabandyti pačiam apžiūrėti vidų ir nuvalyti matomą koroziją izopropilo alkoholiu – tai nieko nekainuoja, išskyrus laiką, ir dažnai duoda rezultatų. Tačiau jei robotas buvo visiškai panardintas, veikė drėgmės patekimo metu, arba jums tiesiog neramu liesti elektroniką, geriau iš karto kreiptis į specialistus, kol žala dar nesiplečia.
Ir galiausiai – jei robotas jau senyvas, o remonto kaina artėja prie naujo modelio kainos, kartais protingiausias sprendimas yra tiesiog paleisti jį ramybėje ir investuoti į naują. Ne viskas, kas sugedo, privalo būti taisoma bet kokia kaina – kartais svarbiau yra pasimokyti iš situacijos ir ateityje tiesiog geriau saugoti techniką nuo drėgmės, nei kariauti su korozija ant plokštės, kuri jau senokai atitarnavo savo laiką.
